Ekspertizė – būtinybė ar išimtis? | Draudi
<< Atgal

2017.12.27.

Ekspertizė – būtinybė ar išimtis?

Draudikas turi pareiga įvertinti, ar įvykis gali būti laikomas draudžiamuoju. Jis privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Tam, kad draudimo bendrovė galėtų šią savo pareigą atlikti tinkamai, Draudimo įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir (ar) nukentėjusį trečiąjį asmenį bei kitus asmenis bendradarbiauti su draudimo bendrove, pateikti jai visą reikalingą informaciją, tačiau šios informacijos ne visuomet pakanka. Siekiant priimti objektyvų sprendimą, gali būti skiriama ekspertizė.

Ekspertizė bendrąja prasme reiškia klausimo, reikalaujančio specialių žinių, tyrimas ir sprendimas, atliekamas specialistų. Galima būtų išskirti ekspertizę, atliekamą žalos administravimo procese, bei teismo ekspertizę. 

Draudikai, siekdami įvertinti, ar įvykis yra draudžiamasis, žalos atsiradimo aplinkybes, turi pareigą surinkti visą įmanomą informaciją apie įvykį ir ją objektyviai įvertinti. Kalbant apie turto draudimą, draudimo bendrovėse dirba žalų vertintojai, kiti atitinkamą kvalifikaciją ir atestaciją turintys darbuotojai, dėl tos priežasties draudikas turi galimybę tinkamai nustatyti žalos atsiradimo priežastis ir priimti atitinkamus sprendimus. Pvz., patalpų užpylimo atvejais pagal užpylimo požymius, jų lokacijos vietą draudikas gali nustatyti užpylimo židinį, tam tikrais atvejais ir vandens išsiliejimo priežastį. Kai yra reikalinga papildoma informacija apie galimas žalos atsiradimo priežastis, draudikas turi teisę šias aplinkybes patikslinti, kreipdamasis į atsakingus subjektus, pvz., namo administratorių, bendriją ir pan. Žalos atsiradimo dėl  kilusio gaisro atvejais didžiausią reikšmę turi gaisro tyrimo, atlikto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistų, medžiaga. Šioje medžiagoje būna aprašytas gaisro židinys, padarytos išvados dėl gaisro kilimo priežasties. Jeigu draudikui nepakanka surinktos informacijos žalos atsiradimo aplinkybėms nustatyti, draudikas, siekdamas įvykdyti savo pareigą išsamiai ištirti aplinkybes, žalos administravimo procese gali nuspręsti skirti ekspertizę. Ekspertizės skyrimas žalos administravimo procese turėtų būti laikoma paskutine priemone, kurios pagalba būtų priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo

Ekspertizė draudiko iniciatyva šioje stadijoje turėtų būti skiriama tik tuo atveju, jeigu žalos atsiradimo priežastis yra neaiški ir visos įmanomos priemonės tai nustatyti yra išnaudotos. Taipogi šiuo atveju svarbus ir ekonomiškumo principas – jeigu ekspertizės atlikimo išlaidos kelis kartus viršija žalos dydį, draudikas, net jei ir yra tam tikrų abejonių dėl žalos atsiradimo priežasčių, gali nuspręsti neatlikti ekspertizės. Jeigu žalos administravimo procese ekspertizė atliekama draudiko iniciatyva, draudimo bendrovė pati pasirenka specialistus, atliksiančius ekspertizę, suformuluoja jiems klausimus ir apmoka jų paslaugas. Draudikas neturi teisės reikalauti draudėjo atlyginti ekspertizės atlikimo išlaidų, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, būtent draudikui tenka pareiga išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, siekiant ištirti, ar įvykis draudžiamasis. Tai yra bendra taisyklė.  Draudimo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos nenumato galimybės tokioje situacijoje, t.y. kai ekspertizė atliekama draudiko iniciatyva, draudėjui siūlyti specialisto kandidatūrą, pateikti savo klausimus ar kitokiu būdu dalyvauti šiame procese. Dažniausiai, draudėjui yra tiesiog suteikiama informacija apie ekspertų padarytas išvadas. 

Draudėjas, manydamas, kad draudiko pasirinkti ekspertai padarė neteisingas išvadas dėl žalos atsiradimo priežasčių, taipogi gali pasirinkti ekspertus ir kreiptis į juos dėl ekspertizės atlikimo. Už ekspertizę šiuo atveju sumoka pats draudėjas, tačiau šių išlaidų atlyginimo jis gali reikalauti iš draudiko. Tokia galimybė atsiranda tuomet, kai draudėjo pasirinkti ekspertai priima išvadas, kurios palankios draudėjui ir kurios iš esmės pakeičia draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Kai ekspertizę nusprendžia atlikti draudėjas savo iniciatyva, svarbu paminėti, kad asmenis, galinčius pateikti išvadas, reikia rinktis itin atsakingai. Rekomenduotina ekspertą rinktis iš teismo ekspertų sąrašo arba pagal viešą informaciją apie tai, kam yra suteikta licencija atlikti konkrečias ekspertizes. Tik tokių ekspertų išvados gali būti naudingos ne tik žalos administravimo procese, bet ir teisme. Jeigu ginčas su draudiku persikelia į teismą, tokia ekspertizė būtų itin svarus įrodymas byloje sprendžiant klausimą dėl teismo ekspertizės ar teismo ekspertizės atlikimo metu. 

Ekspertizės skyrimo klausimas dažniausiai yra keliamas teisminiuose ginčuose, kai draudikas, perėmęs reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį, reikalauja žalos atlyginimo arba ginčuose tarp draudėjo ir draudiko, kai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką. Bylose prašyti teismo skirti ekspertizę dažniausiai linkę už žalą atsakingas asmuo arba draudėjas. Tokius prašymus jie motyvuoja tuo, kad draudikas netinkamai nustatė žalos atsiradimo priežastį, kas, be abejo, draudimo išmokos mokėjimo klausimą. Vienoje byloje atsakovui buvo pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl užpylimo iš, kaip nustatė ieškovė – draudimo bendrovė – jo buto. Atsakovas nesutiko su tokiomis draudiko išvadomis ir jo prašymu teismas skyrė ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta, kad ieškovės apdraustas butas buvo užpiltas ne iš atsakovo buto, o iš buto, esančio greta atsakovui priklausančio turto. Kitoje byloje ieškovė – draudimo bendrovė – pareiškė ieškinį atsakovei, iš kurios buto buvo užpiltas ieškovės apdraustas butas, atsakovės bute trūkus šalto vandens ventiliui.  Atsakovė kėlė versiją, kad ventilis trūko, nes jis buvo nekokybiškas. Byloje skyrus ekspertizę paaiškėjo, kad jis trūko dėl tos priežasties, kad atsakovės samdytas asmuo jį montuodamas pervežė. Teisminės ekspertizės bylose turi didesnę įrodomą galią nei kiti įrodymai. Teisminė ekspertizė yra skiriama vienos iš šalių arba abiejų šalių prašymu. Klausimą dėl ekspertizės skyrimo sprendžia teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, ginčo sumą (bylose dėl nedidelių sumų teismas gali nuspręsti neskirti teismo ekspertizės, nes tai ekonomiškai netikslinga). Su prašymu skirti ekspertizę, prašančioji šalis privalo pasiūlyti eksperto kandidatūrą iš teismo ekspertų sąrašo. Kita šalis taipogi turi teisę tai padaryti, nors tokio prašymo ir nereiškia.  Jeigu yra pasiūlomos kelios ekspertų kandidatūros, ekspertą iš pasiūlytų kandidatūrų parenka teismas. Visos proceso šalys, net ir tos, kurios neprašė skirti ekspertizės, turi teisę suformuluoti ekspertui klausimus, dalyvauti atliekant ekspertizę (jeigu pagal ekspertizės pobūdį tokia galimybė yra). Tokiu būdu užtikrinamas šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principas. Galimos situacijos, kai byloje atliekamos kelios teisminės ekspertizės. Teisminės ekspertizės išlaidas, pirmiausia, turi apmokėti ta šalis, kuri jos prašė, jeigu prašymas buvo pareikštas kelių šalių – šios išlaidos joms paskirstomos po lygiai. Šių išlaidų atlyginimo klausimas yra išsprendžiamas teismui priimant sprendimą. Jeigu bylą laimi šalis, kuri  apmokėjo šias išlaidas ekspertizės skyrimo metu, teismo sprendimu jai šios išlaidos yra priteisiamos iš pralaimėjusios šalies. Jeigu šalis, kuri apmokėjo ekspertizės išlaidas, bylą pralaimėjo, išlaidos jai nėra priteisiamos. 

Taigi, teisės normos įpareigoja draudiką imtis visų reikalingų priemonių ištirti aplinkybes, susijusias su įvykio priežastimis, tačiau draudimo bendrovė pati nusprendžia, koks informacijos kiekis jai yra pakankamas priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Draudikas tik išskirtiniais atvejais žalos administravimo procese nusprendžia atlikti ekspertizę. Tokią teisę turi ir draudėjas, jeigu mano, kad draudiko pasirinktų ekspertų išvados yra netikslios ar neteisingos. Ekspertizė išimtinio pobūdžio priemone žalos atsiradimo aplinkybėms nustatyti laikoma ir teisminiuose ginčuose.

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal
Straipsniai pagal svarbiausias frazes: 

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>