Galimybė sudaryti draudimo sutartis neišėjus iš namų: privalumai ir trūkumai. | Draudi
<< Atgal

2017.11.26.

Galimybė sudaryti draudimo sutartis neišėjus iš namų: privalumai ir trūkumai.

Sutarčių sudarymas nuotoliniu būdu šiais laikais nėra naujiena, žmonės, esant galimybei, teikia prioritetą jų sudarymui neišeinant iš namų, o verslininkai imasi priemonių, kad tokios galimybės būtų sudarytos ir veiktų efektyviai. Todėl nenuostabu, kad šią tendenciją pastebėjo ir draudimo kompanijos – daugelis jų siekia sudaryti sąlygas, kad draudėjai sutartis galėtų pasirašyti naudojantis elektroninio ryšio priemonėmis. Ar iš tiesų draudimo kompanijos tinkamai sudaro šias galimybes, ar jas įgyvendindamos nepažeidžia draudėjų teisių, jų teisėtų lūkesčių ir teisės aktų reikalavimų, galima atsakyti tik žinant, kokie reikalavimai taikomi tokioms sutartims ir kokios yra šalių teisės ir pareigos.

LR CK 6. 989 str. 1 d. nurodyta, kad draudimo sutartis turi būti rašytinės formos, o LR 6. 192 str. 2 d. paliekama laisvė šalims pačioms pasirinkti kokiu būdu bus sudaromas susitarimas: „Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą.“, tai reiškia, kad šalys gali pasirašyti sutartį joms patogiausiu ir priimtiniausiu būdu, tame tarpe ir naudojantis elektroninio ryšio priemonėmis. 

Pažymėtina, kad nepaisant to, jog sutarties sudarymas nuotoliniu būdu yra pripažįstamas vienu greičiausių ir patogiausių būdu, tačiau jog nenorint apsigauti, būtina skirti pakankamai dėmesio jos sąlygų analizei ir supratimui. Šio darbo svarbą patvirtina gausi teismų praktika, kuri rodo, kad dėl netinkamo nuotoliniu būdu sudarytų sutarčių išaiškinimo ir supratimo, gan dažnai nukenčia draudėjų interesai ir teisėti lūkesčiai. 

Siekiant išvengti reikšmingų klaidų sutartyse ir ginčytinų situacijų, draudikai turi skirti ypatingą dėmesį teisingos ir neklaidinančios informacijos draudėjui suteikimui. 

LR CK 6.993 str. nurodo, kokią informaciją šalys turi atskleisti viena kitai, o reikšmingiausias aplinkybes aiškiai, nedviprasmiškai, suprantama kalba įtvirtinti draudimo sutartyje. Šia nuostata reikia vadovautis ir tada, kai sutartis sudaroma naudojantis elektroninio ryšio priemonėmis. 

Draudėjas prieš pasirašydamas sutartį turi įsitikinti, kad joje nurodyta ši informacija:

  1. Aplinkybės apie kurias draudėjas raštu informavo draudimo kompaniją ir kurios gali turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai);
  2. Sąlygos, nurodytos konkrečios draudimo rūšies taisyklėse. 
  3. Draudiko rekvizitai (pavadinimas, draudiko įmonės rūšis, adresas, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresas);
  4. Draudėjo rekvizitai (vardas, pavardė, asmens kodas, adresas);
  5. Iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarka; 
  6. Draudiko elgesys, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas;
  7. Galimi draudimo rizikos padidėjimo atvejai;
  8. Konkreti draudimo kaina, į kurią įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, taip pat informacija apie galimas papildomas išlaidas / paslaugas ir jų įkainius;
  9. Sutarties atsisakymo / nutraukimo galimybės, šios teisės įgyvendinimo tvarka, terminai, forma. Jei tokios galimybės nėra, tai turi būti aiškiai nurodyta sutartyje;
  10. Sutarties galiojimo terminas;
  11. Kita privaloma informacija, atsižvelgiant į konkrečią draudimo rūšį.

Kadangi draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu, tai draudimo kompanijos raštu ar saugioje laikmenoje privalo pateikti visą aukščiau nurodytą informaciją ir standartines sąlygas draudėjui, suteikti jam pakankamai laiko su jomis susipažinti ir, esant neaiškumams, atsakyti į jų keliamus klausimus. Kad draudėjui buvo suteikta galimybė susipažinti su visomis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente ir atsiųstos draudėjui likus pakankamai laiko iki sutarties pasirašymo. 

Kilus ginčui, aplinkybę, kad draudėjas buvo tinkamai supažindintas su visomis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti sutarties sąlygas parengusi šalis.

Todėl, sudarant sutartį elektroninio ryšio priemonėmis, draudikas turi būti įsitikinęs, kad pateikė visą reikalingą informaciją, ją nurodė aiškią, tikslią ir neprieštaraujančią teisės aktų reikalavimams. Tuo tarpu draudėjas turi skirti ypatingą dėmesį, jog suprastų sutarties sąlygas, atidžiai įsivertintų ar jos jam yra palankios ir tik būdamas įsitikinęs, kad sąlygos jam yra aiškios, nekelia klausimų – patvirtintų, jog sutinka sudaryti sutartį. 

Pagrindinė nuotoliniu būdu sudaromų sutarčių problema yra ta, kad draudėjai neskiria pakankamai dėmesio jų sąlygų analizei, o draudimo kompanijos nesiima priemonių, kad jas papildomai paaiškintų, detalizuotų, ar kitais būdais pristatytų draudėjui. Galima pastebėti, kad sudaryti sutartį elektroninio ryšio priemonėmis iš tiesų galima užtrukti vos kelias minutes – draudėjai internete užpildo atitinkamas anketas, o draudimo kompanijos jų pagrindu nedelsiant suformuoja standartines sutartis ir atsiunčia el. paštu, dėl kurių sąlygų derėtis galima tik išimtiniais atvejais. Taigi, jei nė viena iš draudimo šalių nesiima aktyvių veiksmų išsiaiškinti sutarties sąlygų, tikėtina, kad ji bus pasirašoma „aklai“ ir kilus ginčui jį turės spręsti teismai.

Taigi, nepaisant to, kad draudimo sutartis sudaryti neišėjus iš namų renkasi vis daugiau draudėjų, svarbu, kad jie skirtų ypatingą dėmesį jų sąlygoms ir įsitikintų, kad jos yra priimtinos, nepažeidžia jo interesų ir teisėtų lūkesčių. Pasirašius sutartį, kurioje yra sąlyga, prieštaraujanti draudėjo interesams ir/ar lūkesčiams, gali laukti ilga ir sudėtinga procedūra ją pakeisti ar panaikinti, o jeigu ji bus reikšminga, siekiant gauti kompensaciją po draudiminio įvykio, tikėtina, kad nesusitarus su draudimo kompanija, reikės kreiptis į teismą dėl išaiškinimo pateikimo.

Šaltiniai:

  1. 2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-380-969/2016;
  2. 2014 m. balandžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-256/2014;
  3. LR civilinis kodeksas, Valstybės žinios, 2000-09-06, Nr. 74-2262;
  4. LR draudimo įstatymas, Valstybės žinios, 2003-10-08, Nr. 94-4246;
  5. http://www.vartotojai.lt/binary/uploads/vartotoju_teises.pdf
  6. http://www.vz.lt/sektoriai/bankai-draudimas/2016/11/18/ar-tikrai-visos-jusu-draudimo-sutarties-salygos-yra-galiojancios
  7. https://www.ergo.lt/assets/Uploads/PrivateServicesFiles/2014-12-01-ERGO-Asmens-civilines-atsakomybes-draudimo-taisykles-Nr2.-025.pdf

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>