Gyventojų apklausa atskleidė problemas, su kuriomis susiduria draudimo paslaugų vartotojai | Draudi
<< Atgal

2018.02.06.

Gyventojų apklausa atskleidė problemas, su kuriomis susiduria draudimo paslaugų vartotojai

2017 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais Draudėjų asociacijos iniciatyva buvo atlikta 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausa (apklausta 1008 Lietuvos gyventojai), kurios tikslas buvo išsiaiškinti ar draudimo sutartys tenkina vartotojų interesus ir lūkesčius, ar jiems aiškios draudimo sutarčių sąlygos, ar draudikai imasi iniciatyvos jas papildomai paaiškinti / patikslinti. Taip pat apklausa buvo siekiama nustatyti su kokiomis problemomis susiduria draudėjai, ar dažnai jiems tenka spręsti ginčus su draudimo įmonėmis ir kas juos laimi, ar vartotojai žino į ką kreiptis pagalbos dėl nepalankių draudikų veiksmų ar sprendimų. Ši apklausa atskleidžia ar vartotojai pasitiki draudimo įmonėmis, kas mažina pasitikėjimą ir kas jį didina.

Iš visų apklaustųjų 46 proc. asmenų nurodė, kad šiuo metu yra pasirašę draudimo sutartį, 47 proc. teigė, kad šiuo metu nėra sudarę jokios draudimo sutarties, o likusi apklaustųjų dalis nurodė, kad nors šiuo metu nėra pasirašę draudimo sutarties, bet per 3 paskutinius metus buvo apsidraudę, 2 proc. asmenų į šį klausimą apskritai neatsakė. Nepaisant to, kad rezultatai skiriasi neženkliai, tačiau tai vis tiek yra reikšmingas skirtumas, kuris gali rodyti, kad draudėjai nepasitiki, abejoja draudimo įmonių teikiama nauda, nemano, kad draudimo paslaugas yra tikslinga įsigyti. Taip pat šis rezultatas kelia klausimą kodėl vartotojai (47 proc. tyrime dalyvavusių respondentų) nepratęsia draudimo sutarties galiojimo, ar tai nulemia netenkinamas sutarčių turinys ar teikiama jų nauda?

Niekam ne paslaptis, kad tikslios, aiškios ir visiems suprantamos draudimo sutarčių sąlygos yra svarbi aplinkybė, kuri nulemia žmonių apsisprendimą ją pasirašyti ir prisiimti atitinkamus įsipareigojimus. Todėl, Draudėjų asociacija, siekdama sužinoti kaip draudimo paslaugų vartotojai vertina draudimo sutarčių sąlygas, ar jos nulemia jų apsisprendimą sudaryti draudimo sutartį, klausė jų, ar visos draudikų siūlomos sutarties sąlygos yra aiškios, konkrečios, tikslios ir ar nekelia abejonių. 

Aštuoni iš dešimties (80 proc.) apklaustųjų atsakydami į šį klausimą teigė, kad jų pasirašytų draudimo sutarčių sąlygos yra aiškios ir dėl jų tikslumo bei teisingumo abejonių neturi. Likusi dalis (20 proc.) apklaustųjų nurodė, kad jų pasirašytose sutartyse buvo abejotinų, neaiškių, netikslių vietų. 

Rašytinių dokumentų (sutarčių) tikslumas ir išsamumas yra pagrindinė sąlyga norint ugdyti vartotojų pasitikėjimą ir skatinti tarpusavio bendradarbiavimą. Neaiškios sutarčių sąlygos gali pažeisti vartotojų interesus ir lūkesčius, kas nulemtų ginčytinos situacijos atsiradimą, kurios išsprendimas neabejotinai pareikalautų didelių laiko ir finansinių sąnaudų. Vartotojų atsakymai rodo, kad draudimo sutarties sąlygų aiškumas nėra ta problema su kuria jie susiduria ir kuri turi būti prioritetiškai sprendžiama. Tačiau, svarbu išsiaiškinti priežastis kodėl vis dėlto yra sudaromos sutartys, kuriose yra neaiškių, abejotinų vietų, ar taip nutinka dėl netinkamo draudikų požiūrio į vartotojus, ar abi šalys nebendradarbiauja, nesidomi sutarčių turiniu ir neįsitikina, jog abi pusės sutartį supranta vieningai? 

Siekiant išsiaiškinti priežastis visų pirma buvo klausiama ar draudikai, būdami profesionalia draudimo sutarties šalimi, imasi iniciatyvos ir vartotojui paaiškina sutarties sąlygas, pateikia visą būtiną, konkrečią ir tikslią informaciją, nevengia detalizuoti tam tikrų draudimo specifinių detalių (pvz.: sąlygų, jo galiojimo išimčių, kompensacijos mokėjimo atvejų ir pan.). Tik trečdalis (34 proc.) apklaustųjų nurodė, kad draudimo įmonės, kuriose jie yra apsidraudę, ėmėsi iniciatyvos paaiškinti draudimo sutarties sąlygas ar konkretaus draudimo specifiką. Beveik pusė apklaustųjų (45 proc.) nurodė, kad draudimo įmonės tik kartais imasi iniciatyvos papildomai paaiškinti draudimo sutarčių sąlygas, o 15 proc. respondentų nurodė, kad draudimo įmonės niekada to nedarė. 

Tyrimas taip pat parodė, kad nepakankamomis draudimo įmonių pastangomis papildomai paaiškinti neaiškias sąlygas ar draudimo specifiką daugiau išskyrė tie, kam sutarčių sąlygos buvo neaiškios ir kėlė abejonių (23% iš jų papildomų paaiškinimų sulaukė visada, 36% kartais ir 29% niekada) bei tie, kas 3 metų bėgyje buvo apsidraudęs, bet šiuo metu nebeturi galiojančių sutarčių (15% iš jų papildomų paaiškinimų sulaukė visada, 44% kartais ir 26% niekada).

Tokie rezultatai rodo, kad draudikai skiria nepakankamai dėmesio vartotojų interesams užtikrinti, t.y. neįvertina, jog dauguma vartotojų neturi teisinio išsilavinimo, todėl gali nesuprasti ar klaidingai suprasti kai kurias draudimo sutarties sąlygas, taip neužtikrina išsamios informacijos pateikimo ir vartotojų teisių apsaugos. 

Pažymėtina ir tai, kad abi sutarties šalys turi būti sąmoningos, aktyvios, domėtis savo teisėmis ir pareigomis, todėl buvo klausiama ar patys vartotojai mėgino kreiptis į draudimo įmonę ir išsiaiškinti dėl konkrečių draudimo sutarties sąlygų reikšmės ar draudimo specifinių sąlygų. 

Keturi iš dešimties vartotojų (39 proc.) atsakė, kad patys nors kartą kreipėsi į draudimo įmonę su prašymu paaiškinti / patikslinti draudimo sutarties sąlygas ar pateikti išsamią informaciją apie konkrečios draudimo rūšies specifiką. Didžioji dalis (60 proc.) respondentų nurodė, kad niekada nesikreipė į draudiką dėl konkrečios informacijos pateikimo ar patikslinimo. 

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik 45 proc. respondentų, kuriems sutarties sąlygos buvo neaiškios ar abejotinos, kreipėsi į draudiką dėl paaiškinimų pateikimo, 52 proc. vartotojų, nors žinojo, jog yra abejotinų ar neaiškių vietų sutartyje, ar turėjo papildomų klausimų / komentarų – nesikreipė į draudiką ir nesiėmė iniciatyvos, kad gautų papildomos informacijos. 3 proc. vartotojų į šį klausimą neatsakė.

Rezultatai parodė, kad draudimo sutarties šalys (vartotojas ir draudikas) daugeliu atvejų nesiima iniciatyvos ir papildomai neaiškina, nesitikslina, nebendradarbiauja tarpusavyje, taip nesiima priemonių, kad sutarties sąlygos abiems šalims būtų absoliučiai aiškios ir konkrečios, kad nekiltų abejonių ir ginčytinų situacijų. 

Nepaisant to, kad tiek draudikas, tiek draudėjas (vartotojas) nėra aktyvios sutarties šalys ir nesiima iniciatyvos papildomai pasidomėti ar paaiškinti draudimo sutarčių sąlygų esmę, tik 10 proc. vartotojų atsakė, jog yra turėję ginčų su draudimo įmone dėl netinkamai suprastų draudimo sutarties sąlygų, o 89 proc. apklaustųjų nurodė, kad ginčų su draudimo įmone nėra turėję. 1 proc. apklaustųjų į šį klausimą neatsakė. Be to, tyrimas parodė, kad šalys ginčus siekia išspręsti taikiai, t.y. didžioji dalis (55 proc.) apklaustųjų nurodė, kad ginčų sprendimais liko patenkinti, o 42 proc. vartotojų liko nepatenkinti. 

Šis rezultatas rodo, kad draudimo įmonės atsižvelgia į draudėjų argumentus, vertina susiklosčiusią situaciją ir ją siekia išspręsti ne tik naudingai savo atžvilgiu, bet ir vartotojo, vadovaujasi lygiateisiškumo ir teisingumo principais. Ginčų išsprendimas vartotojo naudai skatina jų pasitikėjimą draudikais, rodo sutarties naudą, efektyvumą, mažina dvejones prieš ją pasirašant.

Draudėjų asociacija taip pat siekė išsiaiškinti ar draudimo įmonės imasi priemonių, jog nelaimės atveju būtų pagelbėta vartotojui, klausė draudėjų ar jie sulaukė jiems reikalingos pagalbos, ar draudikas prisidėjo prie iškilusios problemos sprendimo. 22 proc. apklaustųjų atsakė, kad draudimo įmonės visada padėjo nelaimėje, 14 proc. apklaustųjų pagalbos sulaukė tik kartais, 3 proc. nurodė, jog draudikai jokios pagalbos nesuteikė. Likusi dalis apklaustųjų (60 proc.) nurodė, kad neteko susidurti su draudiminiu įvykiu, 2 proc. apklaustųjų į klausimą neatsakė. 

Pažymėtina, kad viena iš draudimo įmonių pareigų yra padėti draudėjams spręsti kylančias problemas, bendradarbiauti ir imtis priemonių, kad nelaiminga situacija būtų kuo greičiau išspręsta ir padariniai likviduoti, todėl netinkamas šios pareigos atlikimas skatina nepasitikėjimo draudimo įmone augimą, vartotojų neigiamos nuomonės apie draudikus susidarymą ir kelia abejones dėl draudimo paslaugų naudingumo ir tikslingumo. 

Kaip turėtų elgtis vartotojai jei nutikus draudiminiam įvykiui negauna pagalbos iš draudimo įmonės? O ką daryti jei gauta pagalba yra nepakankama? Ar vartotojai žino kur turėtų kreiptis dėl netinkamo draudikų elgesio ar nepriimtinų sprendimų?

Šiek tiek daugiau nei pusė vartotojų (54 proc.) nurodė, kad nežinotų į ką kreiptis dėl netinkamų draudikų sprendimų ir / ar jų veiksmų, dėl to užtikrinti vartotojų teises ir garantuoti jų interesų apsaugą yra išties sudėtinga. Neabejotina, kad jeigu būtų daugiau informacijos apie draudėjų teises, ginčai tarp draudikų ir vartotojų būtų sprendžiami efektyviau, draudėjai būtų stipresnė draudimo sutarties šalimi, o tai nulemtų teisių pusiausvyrą ir lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Visi šie įvykdyto tyrimo rezultatai yra aktualūs ne tik Draudėjų asociacijai, kuri siekia išsiaiškinti esmines problemas su kuriomis susiduria draudimo paslaugų vartotojai ir atrasti jų sprendimo būdus. Apklausa naudinga ir patiems vartotojams, kurie jau yra sudaręs draudimo sutartį ar ketina ją sudaryti, kadangi šis tyrimas atskleidžia silpnąsias draudimo teisinių santykių puses, parodo kam turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys prieš pasirašant draudimo sutartis, identifikuoja problemas su kuriomis susiduria vartotojai ir skatina imtis priemonių jas spręsti. 

Šio tyrimo dėka draudimo įmonės gali įsivertinti kokios priežastys jų veikloje nulemia vartotojų pasitikėjimo mažėjimą, atsižvelgiant į apklausos rezultatus galima pasidaryti išvadas, kurios padėtų išlaikyti vartotojų pasitikėjimą, domėjimąsi, sumažintų ginčų tikimybę ir užtikrintų sklandų tarpusavio bendradarbiavimą. 

Akivaizdu, kad rezultatai nėra puikūs, santykiai tarp vartotojų ir draudimo įmonių turi būti gerinami, skatinamas tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas. Tiek vieni, tiek kiti turi būti sąmoningi, atidūs ir rūpestingi prieš pasirašydami draudimo sutartį ir bendradarbiaudami tarpusavyje jos galiojimo metu. 

Iš tyrimo rezultatų taip pat matyti, kad vartotojams trūksta informacijos apie tai, kad yra institucijos, kurios tikslas atstovauti draudėjų interesus, padėti jiems nelaimėje ar atsakyti į jiems rūpimus klausimus. 

Draudėjų asociacija, atsižvelgdama į visų respondentų atsakymus, sieks, kad draudimo teisiniai santykiai būtų kuo aiškesni, tikslesni, kels probleminius klausimus ir mėgins rasti į juos teisingus atsakymus.

Išsamią apklausą galite rasti čia.

 

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal
Straipsniai pagal svarbiausias frazes: 

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>