<< Atgal

2017.01.09.

Gyvybės draudimo sutarties nutraukimas

Gyvybės draudimo sutartis, kaip ir bet kuri kita sutartis, gali būti vienašališkai nutraukta. Vienašališkai sutartį gali nutraukti tiek draudėjas, tiek draudikas. Nutraukimo pagrindus, visų pirma, numato Draudimo įstatymas.

Draudimo įstatymo 106 straipsnyje numatyta, kad draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti gyvybės draudimo sutartį tik kai yra esminis sutarties sąlygų pažeidimas bei Civilinio kodekso 6.1009 straipsnio 1 dalyje nustatytu atveju. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;  ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo;  ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Draudimo įstatyme minimas Civilinio kodekso 6.1009 straipsnio 1 dalis numato, draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudiminiam įvykiui arba draudiminė rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudiminiu įvykiu, pvz., draudimo objektas žuvo dėl priežasčių, nesusijusių su draudiminiu įvykiu ir kt. Draudimo įstatyme yra numatytas ir dar vienas pagrindas, kuomet draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti gyvybės draudimo sutartį.

Draudimo įstatymo 80 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad gyvybės draudimo atveju, kai draudimo apsaugos sustabdymas dėl draudimo įmokos nesumokėjimo tęsiasi ilgiau negu 6 mėnesius, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Draudikas privalo pranešti  draudėjui apie tai, kad būtina sumokėti įmoką, nes priešingu atveju draudikas vienašališkai nutrauks gyvybės draudimo sutartį. Kiekvienas draudikas savo taisyklėse turi teisę nustatyti, kokiu būdu draudėjas bus informuotas apie tai. Draudimo įstatyme yra tik numatyta, kad tuo atveju, jeigu draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo būdas, preziumuojama, jog draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstą paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo. Praktikoje, draudikui nutraukus draudimo sutartį Draudimo įstatymo 80 straipsnyje numatytu pagrindu, kyla ginčų tarp draudėjo ir draudiko, kuomet draudėjas ginčija vienašališką sutarties nutraukimą, nurodydamas, jog jis negavo pranešimo. Klaipėdos apygardos teismas 2016-04-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-523-265/2016 nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą, kilus tokio pobūdžio ginčui, draudimo bendrovė turi tik įrodyti, jog pranešimą apie nesumokėtas įmokas ir apie draudimo apsaugos sustabdymą išsiuntė; ji neprivalo įsitikinti tuo, jog pranešimą draudėjas gavo, nebent tokia pareiga būtų numatyta jos pačios priimtose taisyklėse. Šioje nutartyje teismas taipogi padarė reikšmingas išvadas, susijusias su gyvybės draudimo sutarties nutraukimu, nesumokėjus draudimo įmokos. Minėtoje byloje draudimo bendrovė vienašališkai nutraukė draudimo sutartį, draudėjui esant skolingam 173,77 Eur. Teismas tokią skolą vertino kaip esminį sutarties pažeidimą, nors buvo pradelsta sumokėti tik kelias draudimo įmokas. Tokia išvada argumentuojama tuo, jog pagal tokio pobūdžio sutartį draudikas prisiima atsakomybę už draudžiamojo įvykio metu padarytų nuostolių atlyginimą, todėl draudimo įmokų nemokėjimas turi esminę reikšmę tiek sutarties galiojimui, tiek ir draudiko interesams. Tokios Klaipėdos apygardos teismo išvados yra itin reikšmingos, nes įstatymas nenumato, kiek įmokų reikia pradelsti sumokėti arba koks turi būti minimalus skolos dydis, jod draudikas įgytų teisę nutraukti gyvybės draudimo sutartį. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog vienos draudimo įmokos nesumokėjimas gali būti pakankamu pagrindu draudikui vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Be abejo, situacijų gali būti įvairių, todėl ši išvada nėra kategoriška – kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai.

Gyvybės draudimo sutartį vienašališkai gali nutraukti ir pats draudėjas. Civilinio kodekso 6.1009 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudėjas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį bet kokiu atveju. Taigi, jeigu draudikui teisė nutraukti vienašališkai draudimo sutartį numatyta tik išimtiniais atvejais, draudėjui tokia teisė nėra ribojama, tačiau draudėjas šiuo atveju gali susidurti su tam tikromis neigiamomis pasekmėmis. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu draudėjas nutraukia draudimo sutartį prieš terminą, sumokėta draudikui draudimo įmoka (premija) negrąžinama, nebent  draudimo sutartyje yra numatyta kitaip. Draudimo įstatyme 107 straipsnyje yra numatyta lengvatinė sąlyga draudėjui vienašališkai nutraukti draudimo sutartį: jei draudėjas – fizinis asmuo vienašališkai nutraukia gyvybės draudimo sutartį, raštu pranešęs draudikui per 30 dienų nuo momento, kada jam buvo pranešta apie sudarytą draudimo sutartį, draudikas privalo grąžinti visą sumokėtą draudimo įmoką, išskyrus atvejus, kai gyvybės draudimo sutarties terminas yra 6 mėnesiai ar trumpesnis. Jei su kapitalo kaupimu susijusi gyvybės draudimo sutartis nutraukiama arba kitaip pasibaigia prieš terminą ar jei draudikas įgyvendina įstatymų ar draudimo sutarties suteikiamą teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, draudėjui išmokama suma privalo būti ne mažesnė už išperkamąją sumą. Išperkamoji suma – tai suma, kuri sumokama draudėjui, nutraukus draudimo sutartį dar nepasibaigus jos terminui. Išpirkimo sumos dydis priklauso nuo draudimo sumos, sutarties termino, įmokų dydžio ir jų periodiškumo, investicijų grąžos ir kt. Taigi, nors draudėjui teisė nutraukti gyvybės draudimo sutartį nėra ribojama, tačiau praktiškai gyvybės draudimo sutarties nutraukimas, manant, jog ji yra ekonomiškai nenaudinga, tačiau neįvertinus visų niuansų, gali būti finansiškai blogesnis variantas, nes gali tekti pareiga grąžinti valstybei tam tikrą pasinaudotos gyventojų pajamų mokesčių lengvatos dalį.

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal
Straipsniai pagal svarbiausias frazes: 

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>