Kai apdraustasis ir naudos gavėjas nesutampa | Draudi
<< Atgal

2017.01.09.

Kai apdraustasis ir naudos gavėjas nesutampa

Draudėjas, apdraustasis ir naudos gavėjas – draudimo teisiniuose santykiuose dažniausiai sutinkamos sąvokos. Apdraustasis – asmuo, draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio gyvybė, sveikata ar turtiniai interesai yra draudžiami, kai kuriuose apibrėžimuose pridedama ir požymis, jog šis asmuo gauna draudimo išmoką. Naudos gavėjas – tai draudimo sutartyje nurodytas arba draudėjo, o draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo paskirtas asmuo, kuris draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką. Asmens statusas priklauso nuo to, kokios sąlygos yra numatytos draudimo sutartyje. Vienais atvejais asmuo apima visas šias kategorijas, pvz., asmuo apdraudžia save sveikatos draudimu ir draudimo sutartyje numato sąlygą, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, jis bus ir naudos gavėjas, tačiau esti atvejų, kuomet asmuo apima tik vieną iš minėtų kategorijų arba dvi, pvz., tas pats asmuo yra draudėjas ir naudos gavėjas arba apdraustasis ir naudos gavėjas. Kaip jau minėta anksčiau, asmens statusas priklauso nuo draudimo sutarties sąlygų. Tokias situacijas apima atvejai, kuomet tėvai apdraudžia savo vaikų sveikatą ar gyvybę, pilnamečiai vaikai – tėvų, vienas iš sutuoktinių – kito sutuoktinio, darbdavys – darbuotojo ir pan. Aptarkime nurodytus pavyzdžius.

Dažna situacija, kai tėvai apdraudžia savo nepilnamečių vaikų sveikatą. Atsižvelgiant į tai, jog tokiais atvejais apdraustieji yra nepilnamečiai, naudos gavėju draudimo sutartyje gali būti numatytas pats draudėjas, t.y. tas iš tėvų, kuris sudarė draudimo sutartį, arba kitas asmuo. Skiriant naudos gavėją, yra būtina nepažeisti Draudimo įstatyme nustatytų reikalavimų. Minėtame teisės akte yra nurodyta, kad naudos gavėjas, kuris nėra apdraustasis, gali būti paskiriamas be apdraustojo rašytinio sutikimo esant visoms šioms sąlygoms: 1) apdraustasis yra jaunesnis nei 18 metų; 2) skiriamas naudos gavėjas yra apdraustojo artimasis giminaitis; 3) naudos gavėjas skiriamas apdraustojo išgyvenimo iki sutartyje nustatyto termino pabaigos atvejui. Sąvoka “artimieji giminaičiai” įtvirtinta Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys.

Jeigu draudėjas apdraudžia pilnamečio asmens turtinius interesus, dažniausiai naudos gavėju yra paskiriamas pats apdraustasis. Tai yra logiška, kadangi įvykus draudžiamajam įvykiui būtent apdraustasis patiria tam tikrą žalą, kuri atlyginama išmokant jam draudimo išmoką. Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, turi teisę naudos gavėju nurodyti ne apdraustąjį, bet kitą asmenį. Draudimo įstatyme ir dažnose draudimo taisyklėse yra nurodyta, kad skiriant arba pakeičiant naudos gavėją, kuris nėra apdraustasis, būtinas apdraustojo rašytinis sutikimas. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi (imperatyvios įstatymo normos – nuostatos, kurioms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai), todėl pažeidus ją, t.y. draudimo sutartyje naudos gavėju nurodžius kitą, o ne apdraustąjį, asmenį, nesant pastarojo rašytinio sutikimo, draudimo sutarties nuostata yra negaliojanti. Toks klausimas buvo analizuotas  Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-508-619/2016.

Minėtoje byloje teismas nustatė, jog asmuo (apdraustasis), kurio sveikata buvo apdrausta sveikatos draudimu pagal su atsakovu – draudimo bendrove – sudarytą sveikatos draudimo sutartį, buvo užpultas ir sumuštas, dėl ko patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po šio įvykio apdraustasis kreipėsi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Draudikas įvykį pripažino nedraudžiamuoju, motyvuodamas tuo, jog užpuolimo metu apdraustasis buvo neblaivus, o draudimo taisyklėse tokie atvejai apibrėžti kaip nedraudžiamieji. Draudimo sutartyje naudos gavėju buvo nurodytas ne pats apdraustasis, bet draudėja. Dėl tos priežasties byloje kilo ginčas, ar apdraustasis, kuris nebuvo nei draudėjas, nei naudos gavėjas, turi teisę reikšti draudimo bendrovei reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarties vykdymo.  Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad neturi. Vilniaus apygardos teismas (toliau tekste galimas atitikmuo – apeliacinės instancijos teismas) buvo priešingos nuomonės. Teismas nurodė, kad, pirmiausia, būtina išsiaiškinti, ar draudėja turėjo teisę paskirti save naudos gavėja. Apeliacinės instancijos teismas analizavo Draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias draudimo sutarties sudarymo metu, ir nurodė, kad galimybė draudimo sutartyje naudos gavėju paskirti kitą asmenį nei apdraustasis, yra, tačiau yra būtina gauti apdraustojo raštišką sutikimą.

Taisyklė, kad draudimo sutartyje naudos gavėju galima paskirti kitą asmenį nei apdraustasis tik gavus apdraustojo raštišką sutikimą, galioja ir tuomet, kai darbdavys apdraudžia darbuotojus pagal sveikatos, gyvybės draudimo, draudimas nuo nelaimingų atstikimų ir pan. Ši sutartis gali būti sudaroma tiek darbdavio, tiek darbuotojo naudai. Kaip ir anksčiau minėtais atvejais, kas paskiriamas naudos gavėju asmuo yra nurodomas draudimo sutartyje. Šiuo atveju naudos gavėju gali būti apdraustasis darbuotojas arba įmonė, sudariusi draudimo sutartį. Tam, kad darbdavys draudimo sutartyje būtų nurodytas naudos gavėju, pries sudarant draudimo sutartį turi būti gautas aiškiai išreikštas darbuotojo rašytinis sutikimas. Esant tokiam raštiškam apdraustojo sutikimui, preziumuojama, kad naudos gavėjas turi teisėtą turtinį interesą, susijusį su apdraustojo gyvybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2010).  Nesant tokio sutikimo, kaip jau minėta anksčiau, draudimo sutarties sąlyga dėl darbdavio paskyrimo naudos gavėju gali būti pripažinta negaliojančia. Susiklosčius tokiai situacijai, teisė į draudimo išmoką atitektų  apdraustam darbuotojui, o jam žuvus – jo artimiesiems. Jeigu draudimo sutartis buvo sudaryta darbuotojo interesais, jis neturi pareigos įrodinėti savo pareigos įrodinėti nuostolių dydžio. Darbuotojui mokėtina draudimo išmoka apskaičiuojama pagal draudimo sutartyje nustatytas taisykles, atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pvz., netekto darbingumo, neįgalumo laipsnį, sužalojimų pobūdį, ir pan.. Draudimo išmoka šiuo atveju negali viršyti maksimalios draudimo sumos.

Tais atvejais, kai pagal draudimo sutartį  visi - draudėjas, apdraustasis ir naudos gavėjas – yra skirtingi asmenys arba draudimo sutartyje nurodyta, kad draudėjas yra ir naudos gavėjas, o apdraustasis yra kitas asmuo, kyla klausimas, kas gali reikšti draudikui pretenzijas dėl draudimo sutarties vykdymo.

Šiuo metu galiojančioje Draudimo įstatymo redakcijoje numatyta, kad teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo (Draudimo įstatymo 81 straipsnis). Cituotos nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, jog tuomet, kai draudikas atsisako išmokėti draudimo išmoką arba kyla ginčas dėl draudiko apskaičiuotos draudimo išmokos dydžio, teisę kreiptis į teismą su ieškiniu turi tik draudėjas arba naudos gavėjas. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu apdraustasis nėra kartu draudėju arba naudos gavėju, teisė jam kreiptis į teismą su ieškiniu, reikalaujant išmokėti draudimo išmoką, nesuteikiama. Jeigu sudarant draudimo sutartį buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, pvz., kaip jau minėta naudos gavėjo paskyrimo tvarka, su ieškiniu į teismą dėl tokių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis galėtų kreiptis draudėjas, naudos gavėjas arba apdraustasis, t.y. asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus tokia sutarties nuostata pažeidė. Apdraustasis, kuris nėra nei draudėjas, nei naudos gavėjas, turi teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, jeigu jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami ir tokį pažeidimą jis įrodo.

Taigi apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pagal draudimo sutartį  draudėju, apdraustuoju ir naudos gavėju  gali būti skirtingi asmenys, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad naudos gavėjo, kuris nėra apdraustasis, paskyrimui yra taikomos imperatyvios įstatymo normos. Esminė sąlyga – būtinas apdraustojo raštiškas sutikimas. Jeigu naudos gavėju draudimo sutartyje numatytas ne apdraustasis ir nebuvo gautas jo raštiškas sutikimas šiuo klausimu, tokia sutarties nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir gali būti pripažinta negaliojančia. Su ieškiniu dėl tokios sąlygos pripažinimo negaliojančia gali kreiptis draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas ar netgi draudikas, t.y. asmuo, kurio teises ir teisėtus interesus tokia nuostata pažeidžia. Kitais atvejais reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarties, apdraustasis galėtų reikšti, jeigu įrodytų, kad jo  teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal
Straipsniai pagal svarbiausias frazes: 

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>