Kaip elgtis patekus į eismo įvykį užsienyje? | Draudi
<< Atgal

2017.11.26.

Kaip elgtis patekus į eismo įvykį užsienyje?

Tikriausiai daugelis vairuotojų nesusimąsto kaip elgtųsi jeigu patektų į eismo įvykį užsienyje, ar žinotų kur kreiptis ir su kuo bendrauti, kad kuo greičiau išspręstų susidariusią nemalonią situaciją. Tačiau daugeliui nekyla abejonių, kad patekus į eismo įvykį užsienyje, būtina apsiginkluoti kantrybe, drąsa ir pasitikėjimu, kadangi stresas, kurį sukelia įvykis, gali daryti neigiamą įtaką bendraujant svetima kalba, pildant eismo įvykio deklaraciją ir atliekant kitus labai svarbius veiksmus. Siekiant išvengti klaidų, svarbu žinoti pagrindinius veiksmus, kurių dėka eismo įvykio neigiamos pasekmės bus greičiau eliminuotos.

Visų pirma, prieš išvykstant į užsienį, svarbu pasitikrinti ar privalomasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas galioja užsienyje? Tai padaryti galima perskaičius savo turimą draudimo sutartį arba paskambinus draudimo kompanijai su kuria ji yra sudaryta. Tik įsitikinus, kad draudimas galioja  užsienyje ar įsigijus papildomą draudimą, ar Žaliąją kortelę (vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą vykstant ne į ES šalis), galima išvykti iš šalies. 

Įvykus eismo įvykiui jo dalyvis turi:

  1. Imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų sumažintos neigiamos pasekmės (jei reikia, suteikta pirmoji pagalba, mėginama apsaugoti turtą);
  2. Pranešti policijai, jei yra sužeistųjų, taip pat greitajai pagalbai. 112 – bendrasis ES pagalbos telefono numeris. Juo paskambinę tiesiogiai galima susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis: policija, greitosios pagalbos tarnyba ir ugniagesiais. Jeigu įvykio dalyviai sutinka, kad policijos nereikia kviesti ar policija atsisako atvykti į įvykio vietą – užpildyti eismo įvykio deklaraciją. 

Eismo įvykio deklaracija (angl. European Accident Statement) visoje Europos Sąjungoje yra tokios pačios formos, todėl ją galima pildyti ta kalba, kuri geriausiai suprantama. Jeigu užpildžius deklaraciją nėra aiškūs joje nurodyti duomenys, tai jos geriau nepasirašyti arba ties neaiškiomis skiltimis pažymėti, kad jos nėra aiškios ir su jomis negalima sutikti. Nesutinkant su tam tikra informacija, deklaracijoje anglų kalba galima užrašyti: „I don‘t understand“, „I don‘t agree“ (lietuvių kalba: „Aš nesuprantu“, „Aš nesutinku“) ir šalia pasirašyti. 

Deklaracijų formos:

Eismo įvykio deklaracija: https://www.draudimas.lt/pdf/deklaracija.pdf

Official European Accident Statements: http://cartraveldocs.com/

Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio dalyvis, pasirašydamas eismo įvykio deklaraciją, patvirtina eismo įvykio aplinkybes, kurios vėliau bus svarbios sprendžiant, kas atsakingas dėl eismo įvykio ir kas turėtų atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą.

  1. Pasižymėti eismo įvykyje dalyvavusių asmenų draudimo bendrovių duomenis (bendrovės pavadinimą, poliso numerį, seriją, telefono numerį, adresą, el. paštą), užsirašyti jų vardus, pavardes, kontaktinius duomenis (telefono numerį, adresą, el. paštą), jei yra įvykio liudininkų – pasižymėti jų vardus, pavardes bei kontaktinius duomenis. Esant galimybei, nufotografuoti transporto priemones, įvykio vietą.
  2. Prisiminti, kad atsakymą, kas yra kaltas dėl eismo įvykio, pateiks policija (jei kviečiama) arba draudimo kompanija. Todėl patartina iš anksto nekonstatuoti savo kaltumo ir palaukti ekspertų pozicijos.
  3. Kuo skubiau apie eismo įvykį informuoti savo draudimo kompaniją. 

Nukentėjęs eismo įvykio dalyvis užsienyje turi nedelsiant kreiptis į draudimo bendrovę, kurioje drausta eismo įvykio kaltininko transporto priemonė. Jeigu eismo įvykio kaltininko draudimo kompanija yra įsteigta ir veikianti Europos Sąjungoje ar Šveicarijoje, galima kreiptis į šios draudimo kompanijos atstovą pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje. Jeigu eismo įvykio kaltininko draudimo kompanija veiklą vykdo ne Europos Sąjungoje – žalos atlyginimo klausimus reikės spręsti šalyje, kurioje įvyko eismo įvykis.

Visai atvejais draudimo kompanijai reikės pateikti šiuos dokumentus / duomenis:

  1. eismo įvykio kaltininko draudimo kompanijos duomenis (pavadinimą, poliso numerį, seriją, adresą);
  2. eismo įvykio kaltininko transporto priemonės savininko vardą, pavardę, adresą, telefono numerį;
  3. eismo įvykio kaltininko transporto priemonės valstybinį numerį, modelį, markę;
  4. nukentėjusio dalyvio transporto priemonės valstybinį numerį, modelį, markę, pateikti transporto priemonės registracijos liudijimą, vairuotojo pažymėjimą;
  5. eismo įvykio deklaraciją, jei buvo kviesta policija, tai jos išduotus dokumentus (pvz.: protokolą, filmuotą medžiagą ir pan.), taip pat, jei buvo daromos, pateikti eismo įvykio vietos ir transporto priemonių nuotraukas.

Jeigu eismo įvykio kaltininkas nėra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, reikėtų kviesti policiją ir kreiptis į savo draudimo kompaniją.

Net jei ir atliksite visus nurodytus veiksmus, patartina toje šalyje likti tiek, kiek reikia išsiaiškinti joje patirtos žalos atlyginimo tvarką, kadangi daugelyje šalių žala atlyginama tik tada, kai draudimo kompanijos ar nacionalinio draudikų biuro įgaliotas asmuo apžiūri sugadintą transporto priemonę. Todėl, jei tokia tvarka iš tiesų galioja eismo įvykio šalyje, tai jo dalyviai turi laiku ir tinkamai pateikti visus draudimo kompanijų prašomus dokumentus, nuolat su jomis bendradarbiauti, domėtis ir vykdyti jų nurodymus. 

Lietuvos draudikų ir jų atstovų paieška:

http://www.ic.cab.lt/ic/icp_vaizd.ldrpu?p_lang=LT&p_cjs_id=2309

Šaltiniai:

  1. Transporto priemonės draudimas užsienyje http://europa.eu/youreurope/citizens/vehicles/insurance/accident/index_lt.htm
  2. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras http://www.cab.lt/index.php/lt/
  3. Žalioji kortelė. Transporto priemonių draudimas vykstant į užsienį http://www.manodraudimas.lt/draudimo_paslaugos/automobilio_draudimas/privalomasis_vairuotoju_civilines_atsakomybes_draudimas/zalioji_kortele.html
  4. Lietuvos draudikų asociacija http://www.draudikai.lt/lt/ivykus-zalai/turtui-transportui
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika – 2017 m. kovo 29 d. civilinė byla Nr. 3K-3-162-415/2017, http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=621615c2-cd7f-44ef-89c7-72c76d33105a; 2015 m. birželio 26 d. civilinė byla Nr. 3K-3-359-219/2015 (S), https://www.etar.lt/portal/lt/legalActPrint?documentId=LITEKO.08740BCDF3C9

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>