Vartotojų ir draudikų nesutarimus sprendžia Lietuvos bankas | Draudi
<< Atgal

2016.09.22.

Vartotojų ir draudikų nesutarimus sprendžia Lietuvos bankas

1. Ar draudimo paslaugų vartotojai dažnai kreipiasi į Lietuvos banką, siekdami išspręsti ginčą su draudiku?
2015 m. ginčai, kilę iš draudimo paslaugų sutarčių, sudarė didžiausią Lietuvos banko gautų kreipimųsi dėl ginčų, kilusių iš finansinių paslaugų teikimo sutartinių santykių, dalį – net 59 procentus visų gautų kreipimųsi, t. y. 277 kreipimaisi iš 474. Iš esmės panašus gautų kreipimųsi procentas buvo ir 2014 m. (58 proc. visų ginčų).

2. Ar kreipimųsi daugėja?
Taip, nagrinėdami kelerių pastarųjų metų ginčų statistiką, pastebime, kad draudimo sektoriaus kreipimųsi dėl ginčų skaičius ir jų santykinė dalis, palyginti su kitais sektoriais, augo nuo 2013 m., kai visų gautų vartotojų kreipimųsi 50 procentų sudarė kreipimaisi dėl ginčų, kilusių su draudikais.

3. Dėl ko dažniausiai vartotojų skundai yra nepriimami?
Deja, pagal galiojančias taisykles dažnai negalime nagrinėti vartotojų ir draudikų ginčų, kadangi vartotojas nesilaiko ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal juos vartotojas, prieš kreipdamasis į Lietuvos banką dėl ginčo su draudiku išnagrinėjimo, turi kreiptis su pretenzija į draudiką ir tik tuo atveju, kai vartotojas iš draudiko gauna jį netenkinantį atsakymą arba jo negauna per teisės aktų nustatytą 14 dienų terminą, jis įgyja teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl kilusio šalių ginčo. Lietuvos bankas, gavęs į draudiką nesikreipusio vartotojo prašymą išnagrinėti ginčą, ir, remdamasis ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, privalo atsisakyti nagrinėti tokio pobūdžio vartojimo ginčą. Lietuvos bankas taip pat neretai gauna ir atsisako nagrinėti vartotojų kreipimusis dėl ginčų, kurie nagrinėjami arba yra išnagrinėti teisme.

4. Dėl ko dažniausiai vartotojai skundžiasi? Ar vedate statistiką, kiek ginčų dėl kokių būtent draudimo rūšių pateikė vartotojai? Gal galite pateikti informaciją, dėl kokios rūšies draudimo paslaugų dažniausiai kyla ginčai?
Kiekvienais metais skelbiame Ginčų nagrinėjimo apžvalgas, kuriose taip pat pateikiami duomenys apie draudimo sutarčių, iš kurių dažniausiai kyla vartotojų ir draudikų ginčai, rūšis. Daugiausia vartotojų ir draudikų nesutarimų kyla iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartinių santykių. 2015 m. kreipimųsi dėl minėtų ginčų skaičius sudarė 31 procentą visų kreipimųsi dėl ginčų su draudimo įmonėmis. 2014 m. tokių kreipimųsi buvo 37 procentai. Kita draudimo rūšis, dėl kurios kyla nemažai ginčų, yra transporto priemonių (kasko) draudimas. 2015 m. iš transporto priemonių (kasko) draudimo sutarčių kilę ginčai sudarė 20 procentų, o 2014 m. – 19 procentų. Nemažą dalį ginčų sudarė ir ginčai dėl nekilnojamojo turto (būsto) draudimo sutarčių (2015 m. buvo 19 procentų tokio pobūdžio kreipimųsi dėl ginčų, o 2014 m. – 16 procentų) bei nelaimingų atsitikimų, sveikatos draudimo sutarčių (2015 m. 10 procentų kreipimųsi, 2014 m. – 13 procentų).

5. Ar iš pateikto vartotojų skundo galima tinkamai įvertinti situaciją ar reikalinga informaciją tikslinti? T. y., ar vartotojui pakanka žinių, įgūdžių tinkamai surašyti prašymą Lietuvos bankui?
Kreipimosi į Lietuvos banką surašymas nereikalauja specialių (teisinių) žinių, o reikalavimai, kuriuos turi atitikti toks raštas, nėra sudėtingi. Šiuos reikalavimus nustato Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedūros Lietuvos banke taisyklės (toliau – Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklės), kurias galima rasti Lietuvos banko interneto svetinėje (http://www.lb.lt/gincu_nagrinejimas). Šioje svetainėje taip pat yra paskelbta Vartotojo prašymo nagrinėti vartojimo ginčą forma, kurią vartotojui užpildžius ir pateikus visus Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklių 15 punkte nurodytus dokumentus, Vartotojo prašymas nagrinėti vartojimo ginčą pripažįstamas atitinkančiu ginčų nagrinėjimą Lietuvos banke reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Teisės aktų reikalavimus atitinkantį prašymą dėl vartojimo ginčo nagrinėjimo vartotojas Lietuvos bankui gali ne tik įteikti per mūsų raštinę (Vilnius, Totorių g. 4) ar atsiųsti paštu, bet ir perduoti elektroniniu būdu, užpildę elektroninę prašymo formą (http://www.lb.lt/gincai).  

Tuo atveju, kai vartotojo kreipimasis dėl ginčo nagrinėjimo neatitinka Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklių 15, 16 ir 17 punkto reikalavimų, Lietuvos bankas raštu kreipiasi į vartotoją ir nustato ne trumpesnį kaip 7 dienų terminą kreipimosi trūkumams pašalinti. Dažniausi vartotojų kreipimųsi trūkumai yra draudiko atžvilgiu keliamo tinkamo reikalavimo nesuformulavimas, draudiko atsakymo į vartotojo pretenziją, o jeigu draudiko atsakymas per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos vartotojui nėra pateiktas, – vartotojo kreipimosi į draudiką kopijos nepateikimas, taip pat paprasto rašytinio įgaliojimo, jeigu vartotojui atstovauja atstovas, Lietuvos bankui nepateikimas.

6. Kokia ginčų nagrinėjimo procedūra? Gal galite trumpai ją aprašyti?
Lietuvos bankas, gavęs vartotojo kreipimąsi dėl ginčo nagrinėjimo, per 5 darbo dienas nuo šio kreipimosi gavimo turi patikrinti, ar vartotojo kreipimasis atitinka ginčų nagrinėjimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir išspręsti ginčo priėmimo klausimą. Jei nustatomos aplinkybės, dėl kurių vartotojo ir draudiko ginčas Lietuvos banke negali būti nagrinėjamas, Lietuvos bankas per minėtą terminą priima motyvuotą sprendimą atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, kurio nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami ginčo šalims. Lietuvos bankui priėmus nagrinėti vartojimo ginčą, per 3 darbo dienas vartotojui išsiunčiamas pranešimas apie ginčo nagrinėjimo pradėjimą, o draudikui išsiunčiamas prašymas per 10 dienų nuo Lietuvos banko pateikto pranešimo apie gautą vartotojo kreipimąsi dėl ginčo nagrinėjimo pateikti atsiliepimą į vartotojo kreipimąsi. Lietuvos bankui gavus ginčo nagrinėjimui reikalingus dokumentus, šalių ginčas paprastai nagrinėjamas rašytinės procedūros tvarka pagal ginčo šalių pateiktus įrodymus. Vadovaujantis Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklių 34 punktu, vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo to laiko, kai Lietuvos bankas gavo reikalavimus atitinkantį vartotojo kreipimąsi dėl ginčo nagrinėjimo (dėl svarbių priežasčių minėtas terminas, tačiau ne ilgiau kaip 30 dienų, gali būti pratęstas). Lietuvos bankas, išnagrinėjęs ginčą, priima vieną iš šių sprendimų dėl ginčo esmės: visiškai arba iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus arba vartotojo reikalavimus atmesti. Lietuvos bankas sprendimą dėl ginčo esmės per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo išsiunčia ginčo šalims. Per 7 dienas nuo sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo dienos Lietuvos banko priimtas sprendimas paskelbiamas Lietuvos banko interneto svetainėje.

7. Kokios dažniausiai pasitaikančios vartotojų klaidos? Ką reikėtų žinoti, į ką atkreipti dėmesį draudėjams prieš teikiant skundą draudikui, Lietuvos bankui?
Neretai vartotojas kreipiasi į Lietuvos banką, nepateikdamas draudiko atžvilgiu suformuluoto aiškaus reikalavimo, o prašydamas apginti jo pažeistas teises arba pateikdamas bendro pobūdžio klausimus, kurie nelaikytini reikalavimu ginčo nagrinėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų požiūriu. Pažymėtina, kad draudiko atžvilgiu keliamo reikalavimo tinkamo suformulavimo požymius ir pavyzdžius vartotojas gali rasti Lietuvos banko interneto svetainėje (http://www.lb.lt/reikalavimo_suformulavimas). Taip pat, kaip minėta, vartotojai dažnai kreipiasi į Lietuvos banką, prieš tai nesikreipę į draudiką su pretenzija, kurioje turi būti nurodytos ginčo aplinkybės, pateikti šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai ir suformuluotas draudikui keliamas reikalavimas. Be to, neretai vartotojai Lietuvos bankui pateikia susirašinėjimo su draudimo įmonės darbuotoju (pvz., draudimo įmonės ekspertu) duomenis, kuriuose draudimo įmonės darbuotojui pateikiami su draudimo sutarties vykdymu susiję klausimai, laikydami, kad draudimo įmonės darbuotojui pateikti klausimai yra pirmiau nurodyta vartotojo pretenzija dėl jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų, o draudimo įmonės darbuotojo vartotojui pateikti atsakymai – draudimo įmonės motyvuotas sprendimas dėl vartotojo pretenzijoje nurodytų ginčo aplinkybių ir pateikto reikalavimo pagrįstumo. Taip pat vartotojai dažnai ginčija draudiko priimtą sprendimą, neįsigilinę į draudimo sutartimi nustatytas draudimo sutarties sąlygas, kuriomis apibrėžiama draudiko prisiimtų įsipareigojimų apimtis. Atkreiptinas dėmesys, kad draudėjo turimas draudimo liudijimas apibrėžia tik individualias draudimo sutarties šalių nustatytas draudimo sutarties sąlygas (draudimo objektą, draudimo sumą, draudimo įmokos dydį ir kt.), o detalios draudimo sutarties sąlygos, kuriose konkretizuojami draudžiamųjų įvykių požymiai ir išvardijamos draudimo išmokos mokėjimo išimtys, yra nustatytos draudimo rūšies taisyklėse arba įtvirtintos teisės aktais.

8. Ar draudikai vadovaujasi Lietuvos banko išvadomis? Gal yra statistika, kiek išvadų įgyvendinta, kiek ne?
Nors Lietuvos banko sprendimai dėl ginčų yra rekomendaciniai ir neprivalomi vykdyti, tačiau 2015 m. 89 procentai tokių sprendimų vartotojų reikalavimus patenkinti visiškai arba iš dalies draudimo įmonių buvo įvykdyti. 2014 m. draudikai įvykdė 83 procentus Lietuvos banko rekomendacijų dėl vartotojų ir draudikų ginčų, o 2013 m. tokių rekomendacijų buvo įvykdyta 81 procentas.

9. Iš praktikos gal galite pateikti, Jūsų nuomone, įdomiausią ginčą su draudiku?
Kiekvieno mūsų nagrinėto vartotojo ir draudiko ginčo aplinkybės yra individualios ir skirtingų ginčų situacijos yra unikalios. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai ginčų nagrinėjimo Lietuvos banke tvarkai, Lietuvos banko sprendimai dėl ginčo esmės tapo vieši ir jie yra skelbiami Lietuvos banko interneto svetainėje, nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat vartotojo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Todėl su visų 2016 m. Lietuvos banke nagrinėtų vartotojų ir draudikų ginčų individualiomis aplinkybėmis ir Lietuvos banko pateiktu šių aplinkybių vertinimu vartotojai gali susipažinti Lietuvos banko interneto svetainėje (http://www.lb.lt/sprendimai_del_ginco_esmes).

Atsakingas asmuo: Finansinių paslaugų ginčų nagrinėjimo skyriaus viršininkė Eglė Lukošienė.

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>