Kelionių draudimas - svarbiausi aspektai | Draudi
<< Atgal

2017.10.18.

Kelionių draudimas - svarbiausi aspektai

Vasara – atostogų metas. Gyvenant artėjančių kelionių nuotaikomis, iš kelionės tikimasi malonių įspūdžių. Mintis apie tai, kad kelionė gali susiklostyti ne taip palankiai, kaip tikėtasi, vieni stengiasi nuvyti, kiti, norėdami jaustis saugesni, draudžiasi kelionių draudimu. 

Kelionių draudimas, priklausomai nuo draudimo bendrovės, su kuria bus sudaroma draudimo sutartis, siūlomų paslaugų bei nuo draudėjo pasirinktos draudimo apsaugos, gali apimti medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimą, bagažo draudimą, civilinės atsakomybės draudimą, nelaimingų atsitikimų draudimą, kelionės išlaidų draudimą, kelionės dokumentų ir pinigų praradimo draudimą. Šiame straipsnyje bus aptarti medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimas, bagažo draudimas bei kelionės išlaidų draudimas.

Medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo atveju draudimo bendrovė ir draudėjas susitaria, kad draudimo sutartimi yra apdraudžiami turtiniai interesai, susiję su išlaidomis už apdraustajam užsienyje suteiktą būtinąją medicinos pagalbą ar apdraustojo repatriaciją draudžiamojo įvykio atveju. Draudžiamuoju įvykiu laikomas atvejis, kai draudimo sutarties galiojimo metu draudimo teritorijoje apdraustajam be jo valios, staiga ir netikėtai atsiranda sveikatos sutrikimas, dėl kurio apdraustasis patiria žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sveikatos sutrikimas turi būti staigus, netikėtas ir atsiradęs be apdraustojo valios.  Taigi, tuo atveju, jeigu asmens sveikata sutriko  dėl bandymo nusižudyti, toks atvejis bus pripažįstamas nedraudžiamuoju. 

Dėl netikėto sveikatos sutrikimo kriterijaus vertinimo ne kartą yra pasisakę ir Lietuvos Respublikos teismai. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną iš bylų, kurioje buvo nustatyta, kad ieškovė ir draudimo bendrovė sudarė kelionių draudimo sutartį ir ieškovei, draudimo sutarties laikotarpiu būnant Izraelyje, buvo atlikta neatidėliotina operacija. Draudimo bendrovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodama tuo, jog ieškovei sveikatos sutrikimai, dėl kurių jai buvo atlikta operacija Izraelyje, buvo diagnozuoti iki draudimo sutarties sudarymo, be to, tokie sutrikimai gydomi tik operaciniu būdu ir ieškovė apie tai buvo informuota  iki išvykimo į užsienį momento. Teismas, priimdamas sprendimą, padarė išvadą, kad ieškovei Izraelyje atlikta operacija negalėjo būti pripažinta draudžiamuoju įvykiu, nes  Izraelyje įvykęs sveikatos pablogėjimas ieškovei negalėjo būti netikėtas, kadangi ieškovei liga buvo diagnozuota dar būnant Lietuvoje. Teismas taipogi pabrėžė, kad byloje nebuvo duomenų, jog sveikatos pablogėjimas buvo pavojingas ieškovės gyvybei ir operacija buvo būtina. 

Atsižvelgiant į išdėstytus teismo argumentus, darytina išvada, jog draudimo išmoka yra skirta būtinosios ir skubios medicinos pagalbos išlaidoms kompensuoti. Draudimo bendrovės įprastai nemoka draudimo išmokos dėl išlaidų, viršijančių būtinosios medicinos pagalbos, bei išlaidų dėl gydymo sanatorijose, reabilitacijos paslaugas teikiančiose įstaigose ir pan. 

Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjas ir/ar apdraustasis privalo kreiptis į gydymo įstaigą dėl medicinos pagalbos suteikimo, per draudimo sutarties sąlygose nustatytus terminus į draudiką ar jį atstovaujančias įmones bei pranešti apie įvykį ir vykdyti draudiko ar jo įgalioto atstovo nurodymus. Labai svarbu išsaugoti medicininius dokumentus, kuriuose yra užfiksuota esminė informacija apie sveikatos sutrikimą, vaistų receptus ir vaistų ar paslaugų pirkimą patvirtinančius dokumentus bei kitus dokumentus dėl išlaidų, susijusių su draudžiamuoju įvykiu. Šie dokumentai turi būti pateikiami draudimo bendrovei. Neturint tam tikrų dokumentų arba jiems esant netiksliems, nekonkretiems, yra rizikuojama negauti draudimo išmokos. 

Kitoje byloje teismas nagrinėjo ginčą, kilusį tarp draudėjo ir draudimo kompanijos, kuomet draudėjas prašė priteisti iš draudimo bendrovės draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, jog kelionių draudimo sutartimi ieškovas apdraudė savo anūką vykstant į Rusiją medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimu. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovo apdraustas asmuo buvo gydomas Rusijos Federacijoje, sanatorijoje, nuo ūmaus tonzilito. Draudėjo nuomone, apdraustojo liga ir gydymas turėjo būti laikomi draudžiamuoju įvykiu, tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek aukštesnės instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmetė, nurodydami, jog, visų pirma, pagal draudimo taisykles gydymas sanatorijoje yra laikytinas nedraudžiamuoju įvykiu, antra, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tonzilito gydymo išlaidas. Į bylą buvo pateiktas tik kvitas už sanatorinį gydymą, kuris pagrindė bendras išlaidas ir jame nebuvo nedetalizuotos tonzilito gydymo bei dėl šio gydymo patirtų išlaidų.

Įvykus draudžiamajam įvykiui yra itin svarbu, esant galimybei, kontaktuoti su draudiku, išsiaiškinti, ar tam tikros išlaidos už medicininę pagalbą ar procedūras bus pripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis.  Staiga sutrikus sveikatai ar susižalojus, natūralu, jog asmuo nori gauti visą įmanomą medicininę pagalbą, tačiau ne visa medicininė pagalba gali būti pripažįstama būtina. Kitoje byloje ieškovė prašė iš draudimo bendrovės priteisti jai draudimo išmoką už kelio raiščių operacijos, atliktos Austrijos klinikoje, išlaidas. Ieškovė teigė, kad tuo atveju, jei operacija jai būtų atlikta Lietuvoje, t.y. ne skubiai, jos būklė būtų pablogėjusi. Teismas ieškovės reikalavimus atmetė ir išaiškino būtinosios medicinos pagalbos sąvoką. Teismas nurodė, kad sprendžiant, kokios medicininės pagalbos išlaidos atlygintinos pagal draudimo sutarčių sąlygas, būtina įvertinti ne tai, ar suteikta medicininė pagalba buvo vienintelis gydymo būdas siekiant grąžinti asmenį į tokią pačią padėtį, kuri buvo iki įvykio, o tai, ar ši medicinos pagalba buvo būtina suteikti skubiai ir neatidėliotinai toje šalyje, kurioje apdraustasis patyrė traumą ar ūmai susirgo, ir ar ji negalėjo būti suteikta (tęsiama) tada, kai apdraustasis grįš į tą šalį, kurioje nuolat gyvena. Minėtoje byloje teismai sprendė, kad kelio raiščių operacija galėjo būti atlikta Lietuvoje ir Austrijos klinikoje atlikta operacija nebuvo būtina ir skubi medicininė pagalba.

Repatriacijos atveju draudimo išmoka mokama už apdraustojo transportavimo išlaidas į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir atgal į jo gyvenamąją vietą užsienio valstybėje kelionės metu, į apdraustojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jeigu būtinosios medicinos pagalbą suteikusi gydymo įstaiga raštu pagrindžia medicininės repatriacijos būtinumą ir apdraustojo gydymas yra tęsiamas jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Tam tikrais atvejais draudimo bendrovės savo taisyklėse numato, kad repatriacijos išlaidos privalo būti suderintos su draudiku. Itin svarbu įsidėmėti, kad, kalbant apie repatriacijos išlaidų atlyginimą, yra atlyginamos ne bet kokios išlaidos, o tik tos, kurios yra susijusios su apdraustojo pervežimu į gydymo įstaigą ar jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę gydymo tikslais. Šios taisyklės esmę puikiai iliustruoja viena byla, kurioje buvo nustatyta, kad  ieškovai patyrė išlaidas, vykdant jų gelbėjimo operaciją, tačiau draudimo bendrovė atsisakė pripažinti įvykį draudžiamuoju. Ieškovams kopiant į kalno viršūnę, prasidėjo pūga, dėl kurios jie nebegalėjo tęsti kopimo ir sraigtasparniu buvo vykdoma jų gelbėjimo operacija, po kurios ieškovai į gydymo įstaigą gabenami nebuvo. Draudimo bendrovė, apdraudusi draudėjų turtinius interesus kelionių draudimu, atsisakė atlyginti ieškovų patirtas išlaidas dėl gelbėjimo operacijos, nurodydama, kad kelionių draudimo sutartis neapima išlaidų, susijusių su asmenų gelbėjimu, jeigu jie nėra gabenami į gydymo įstaigą. Minėtoje byloje nebuvo ginčijamas draudimo bendrovės sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Šie aspektai plačiau bus paanalizuoti kitame straipsnyje. 

Bagažo draudimas apima bagažo praradimo, sugadinimo ar sunaikinimo dėl trečiųjų asmenų veikos, pavėluoto pristatymo atvejus. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei žala bagažui atsirastų, nes draudėjas  paliko  bagažą  be priežiūros, pametė ar pamiršo jį, įvykis nebūtų pripažįstamas draudžiamuoju.  Draudžiamuoju įvykiu nebūtų laikomi ir lagamino paviršiaus pažeidimai, spalvos pakitimai, apdrausto turto nusidėvėjimas ar nuvertėjimas, jeigu tai nedaro įtakos daikto funkcionalumui ir pan. Bagažo pavėluotas pristatymas - atvejis, kai kelionės metu apdraustojo bagažas vėluoja draudimo taisyklėse nustatytą laikotarpį. Draudikai draudimo taisyklėse numato pareigas draudėjams, kokių veiksmų jie turi imtis, jeigu vėluoja jų apdraustas bagažas ar jis yra prarandamas, sugadinamas ar sunaikinamas. 

Visų pirma, draudėjas ir/ar apdraustasis privalo per draudimo taisyklėse nustatytus terminus pareikšti raštu pretenziją vežėjui ar profesionaliam saugotojui, tam tikrais atvejais – pateikti pareiškimą policijai ar kitai kompetentingai įstaigai. Neatlikus šių veiksmų, draudimo bendrovė gali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką vien tuo pagrindu, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys įvykio buvimą. Draudėjas privalo kreiptis į vežėją ar profesionalų saugotoją, kad šis išduotų dokumentą, patvirtinantį bagažo sunaikinimo, sugadinimo, praradimo faktą. Antra, draudėjas turi pateikti raštu pretenziją vežėjui ar profesionaliam saugotojui dėl žalos atlyginimo. Kelionės bagažo vėlavimo atveju draudėjas privalo kreiptis į vežėją, raštu reikalauti išduoti dokumentą, patvirtinantį kelionės bagažo vėlavimo faktą. Draudėjas, kreipdamasis į draudiką dėl draudimo išmokos, privalo pateikti draudikui ir dokumentus, patvirtinančius išlaidas, patirtas dėl kelionės bagažo atgavimo, ir/ar kelionėje reikalingų daiktų, skirtų asmeniniam naudojimui, įsigijimą patvirtinančius dokumentus. 

Kelionės išlaidų draudimas gali apimti atvejus, susijusius su kelionės atšaukimu ar nutraukimu, pavėlavimu išvykti, kelionės jungties praradimu. Draudžiamuoju įvykiu neįvykusios kelionės atveju yra laikomas apdraustojo negalėjimas išvykti į numatytą kelionę ar jos nutrūkimas dėl  apdraustojo mirties;  apdraustojo artimųjų asmenų  mirties, jei tai įvyko per draudimo taisyklėse nustatytus terminus;  apdraustojo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje įvykusio gaisro, potvynio, sprogimo, audros, liūties, krušos ar vagystės, kurie įvyko per draudimo sutartyje numatytą terminą ir padarė žymią žalą apdraustojo turtui;  apdraustojo, jo šeimos narių, numačiusių kartu vykti į kelionę, ūmi liga, trauma. Jeigu kelionė neįvyksta dėl kelionių organizatoriaus kaltės, įvykis nebūtų pripažintas draudžiamuoju. Teismas vienoje iš bylų nagrinėjo ginčą tarp draudėjo ir draudimo bendrovės, kuriame draudėjas siekė prisiteisti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, jog jis atšaukė kelionę dėl sutuoktinės ūmios ligos. Teismas šioje byloje nustatė, kad ieškovo sutuoktinė ūmia liga susirgo vėliau nei kelionių organizatorius paskelbė apie skrydžių nutraukimą ir būtent pastaroji aplinkybė lėmė kelionės atšaukimą. Teismas padarė išvadą, kad dėl nuostolių atlyginimo dėl atšauktos kelionės ieškovas turėjo kreiptis į kelionių agentūrą arba kelionės organizatorių, bet ne į draudimo bendrovę, kadangi šiuo atveju draudiminio įvykio nebuvo. 

Draudžiamasis įvykis pavėlavimo išvykti atveju yra apdraustojo pavėlavimas išvykti į numatytą kelionę dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, pvz., transporto priemonės, kuria apdraustasis turėjo vykti į kelionę, techninio gedimo; meteorologinių sąlygų; trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos. Taigi, jeigu pavėlavimą lėmė apdraustojo apsvaigimas nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nesugebėjimas tinkamai susiplanuoti kelionės ir pan., šios aplinkybės sudarys prielaidas pripažinti įvykį nedraudžiamuoju. Planuojant savarankiškai keliones su jungiamaisiais skrydžiais, itin svarbu atsakingai planuoti persėdimo laiką ir įsigilinti į draudimo bendrovės, su kuria sudaroma kelionių draudimo sutartis, draudimo taisyklių nuostatas. Pvz., vienos draudimo bendrovės taisyklėse yra numatyta, kad laikas tarp lėktuvų reisų, suplanuotų skrydžių grandinėje, turi būti sudarytas laikantis oro uosto reikalavimų, bet ne mažiau kaip 2 valandos, jeigu persėdimas vyksta vieno oro uosto ribose, kur atvyksta ir iš kur išvyksta abu reisai, ir 10 valandų, jeigu apdraustasis atskrenda į vieną oro uostą, o išskrenda iš kito oro uosto. 

Taigi tam, kad kelionė paliktus tik malonius neišdildomus įspūdžius, siūlytina atsakingai rinktis kelionių draudimą – kiekvienoje draudimo bendrovėje kelionių draudimo sąlygos skiriasi, todėl draudimą rekomenduotina rinktis iš anksto ir tokį, kuris labiausiai atitiktų poreikius bei nepamiršti, kad yra itin svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas su draudiku.

Šios svetainės turinys – išimtinė Draudėjų asociacijos nuosavybė, ginama tarptautines nuosavybės teises reglamentuojančių Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatų. Svetainėse www.draudi.lt pateikiamą informaciją (duomenis) galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik pateikus nuorodą į informacijos (duomenų) šaltinį.

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes.

<< Atgal

Kitos naujienos:

Draudžiamasis įvykis

Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykiu laikomas toks įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu, kuriame nustatyta, kad eismo įvykis tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant šių teisės aktų nuostatas, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. Ir jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai. Draudimo teisinių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Todėl vadovaujantis šiuo draudimo teisinių santykių principu, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia. Tačiau tokiu atveju draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra nurodęs, kad tas faktas, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus.

Plačiau >>

Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas). Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu? Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Plačiau >>